„Vaikystėje aukštakulniai man buvo tik svajonė. Kiekvieną kartą, kai apsiaunu mamos netinkančius aukštakulnius, visada jaučiu norą kuo greičiau suaugti, tik tokiu būdu galiu avėti daugiau ir geresnių aukštakulnių, su savo makiažu ir gražia suknele – štai ką aš galvoju apie suaugimą.“
Kažkas pasakė, kad tai tragiška aukštakulnių istorija, o kiti – kad kiekvienos vestuvės yra aukštakulnių arena. Man labiau patinka pastaroji metafora.“
Mergina, kuri įsivaizdavo, kad per savo pilnametystės ceremoniją galės avėti tuos vienus raudonus aukštakulnius, su ilgesiu širdimi apsisuko, apsisuko, apsisuko. Būdama 16 metų, ji išmoko avėti aukštakulnius. 18 metų ji sutiko tobulą vaikiną. 20 metų, jo vestuvėse, kokios buvo paskutinės varžybos, kuriose ji norėjo dalyvauti? Tačiau ji sau pasakė, kad merginos, kurios avi aukštakulnius, turi išmokti šypsotis ir džiaugtis.
Ji buvo antrame aukšte, bet jos aukštakulnis liko pirmame. Nusiavė aukštakulnį ir mėgavosi šios akimirkos laisve. Kitą rytą ji apsiavė naujus aukštakulnius ir pradėjo naują istoriją. Tai ne jam, tik sau.
Ji visada mėgo batus, ypač aukštakulnius. Drabužiai gali būti dosnūs, ir žmonės sakys, kad ji elegantiška. Taip pat drabužiai gali būti surišti, ir žmonės sakys, kad ji seksuali. Tačiau batai turi būti tinkamo dydžio – ne tik tinkami, bet ir tenkinantys. Tai savotiška tyli elegancija ir gilus moters narcisizmas. Lygiai kaip Pelenei paruošta stiklinė kurpaitė. Savanaudiška ir tuščiagarbė moteris negali jos avėti net nukirptais kojų pirštais. Toks subtilumas skirtas tik sielos tyrumui ir ramybei.
Ji tiki, kad šiais laikais moterys gali būti labiau narcisistiškos. Lygiai taip pat, kaip ji tuo metu nusiavė aukštakulnius ir apsiavė naujus. Ji tikisi, kad daugybė moterų įgaus jėgų žengdamos ant jų laisvų ir gerai priglundančių aukštakulnių.
